kabinti

kabìnti (-ýti), -ìna, -ìno K, J, Š, BŽ77; R, M 1. tr. daryti, kad kabėtų, karti ant ko nors; daryti, kad būtų nusviręs, nukaręs, nulenktas, panarintas: Kabinù kepurę kablin Ds. Išėjo kabìnti (džiauti) rūbų Ktk. Ant šakelių, ant žaliųjų vainikai kabinta rš. | refl.: Visokių gyvolių priešais atejo, kurie visi ant jo pečių kabinos BsV168. 2. tr. užsklęsti; vieną su kitu segti, sieti, jungti, rišti: Kabìnk duris, kad kas neįeitų Rm. | Branktą kabìna prie rogių Ėr. | prk.: Manęs nekabìno [prie bylos] Trk. 3. tr. siekti, liesti: Už medžių vėjas nekabìna Šl. Kelias buvo siauras. Branktai kabino rugienojus, judino varpas rš. Kad kabìna, tai kabìna, nei kaip nemožna pavažiuot (rogės siekia pliką žemę) Rk. Pažiūrėk, gal kas ratą kabìna, kad arkliai sunkiai veža Lš. | Dėk, kad saulė nekabýtų Lš. | prk.: Kam tu jį kabinì (erzini), jis jau ir tep piktas ant tavęs Kt. | Ar tave kabìna (liečia) tas dalykas? Upt. 4. tr. glėbti, imti aplink: Kad neša klėbiu kabinamą pagalį Ms. Prie kelio stovi dviejų vyrų kabinami du vienodi ąžuolai rš. 5. tr. semti, imti; mėžti: Kam tu kabinì baisiausią šaukštą košės, ag gana bus gal visiem! Trgn. Aš viena ranka į virvę turiuos, o antra ranka medų kabinu BsPII93. | Kabìnom mėšlą per visą dieną lig sutemos Km. Kelių žvyruotojai kabino į vežimus žvyrą rš. Nenoria kabìnti duobės moliuo susikernos dirva Šts. Žvyro kabinama duobė (duobė, iš kurios žvyras imamas) KlvrŽ. 6. intr. traukti, sukti (į šalį): Pavaža kabina vis į vieną pusę, ragės neturia ejimo Šts. 7. tr. griebti, čiupti, stverti: Pradėjo mane kabìnti su ranka Bržr. Išėjęs kabinì rugius visą dieną, kol nugara pasmilksta Skr. | prk.: Arkliai bėga gera risčia, ilgus jie kabina žingsnius I.Simon. Ale gi šiandien ir šalta: iškišk nosį iš trobos, tai ir kabìna Dglš. Šiandiej kabìna [šaltis] už ausų Č. 8. tr. kasti: Gražu žiūrėt, kaip tas arklys kabina kojom žemę Ėr. Didžuvė, mušdama uodega vandenin, kaip teška į visas šalis, sakytumei, šimtas menčių kartu kabina Blv. 9. lipti, kopti; smarkiai eiti: Arklys kad kabina į kalną! Ėr. Matai, arkliokas kad kabìna, rodos, pažiūrėti ir nekoks Trgn. Kabinù kabinù per sniegą ir vis an vietos Alv. Martynas kabina, kiek kojos neša I.Simon. Kai kurie arkliai jau kabino zovada rš. | prk.: Kabindamas jau į metus septyniasdešimt trečius amžiaus mano, mataus esąs pri to nebsuderąs P. | refl.: Op, op pradėjo kabintis į kalną M.Valanč. Lenktinės ragės į viršų kabìnas, nesmenga į sniegą Žeml. 10. intr. įstengti, pajėgti: Kad pasibaidė [arkliai], kad ėjo per laukus, tai kiek tik kabìna Alv. 11. refl. kartis, lipti: Didesnieji piemenys pradėjo kabintis į egles P.Cvir. 12. refl. kibti, rigzti, segtis, stvertis: Kai geras pavasaris, tai rugys rugio kabìnas Prng. Ant svėrių kabìnasi (vyniojasi) žirniai Ėr. Vakar apie vidūdienį tai kabìnos žuvys Ml. Mažas vaikas motinai į žiurstą kabinasi Mrj. | prk.: Mergos dieną ir naktį dabinosi, užtat gerai vyrai kabinosi Plv. Keturiolikos metų aš jau kabinaũs į vežimus (eidavau vežimų krauti) Skr. Bet jai liko dar maža maža vilties, į tą ji kabinosi ir ta ji raminosi I.Simon. Šiltuose kraštuose ligos visokios kabìnasi (limpa) Ėr. ^ Skęsdamas ir į britvą kabìnas Užv. 13. refl. priekabių ieškoti, pristoti prie ko: Ko tu kabiníesi prie manęs? Ėr. Tėveliai turbūt pyksta, kad taip kabinausi prie tavęs Vd. Vienas girtas tykus esti, o kitas in visus kabìnas mušties Trgn.

◊ dantìs kabìnti į síeną neturėti ko valgyti: Jei lašinių nepirksi, tai galėsi dantìs kabýti į sieną Skr.

į akìs kabìntis priešintis, nenusileisti: Drąsus vaikiščias, tik ryzga, į akis kabinasi V.Kudir.

pirštù nekabìnti nepatirti: Gerumo jos tu dar pirštu nekabinai rš.

šunìs kabìnti ant kãklo kenkti: Geri draugai viens kitam šunes an kaklo nekabìna Alv.

\ kabinti; antkabinti; apkabinti; atkabinti; įkabinti; iškabinti; nukabinti; pakabinti; perkabinti; prakabinti; prikabinti; sukabinti; užkabinti